Išminties 16

₁Todėl jie buvo vertai nubausti

panašiais gyvuliais ir kankinti daugybės kenkėjų.

₂Užuot taip baudęs savo tautą, tu darei gera

ir norėdamas patenkinti didelį jų alkį,

parūpinai valgyti putpelių mėsos – retą skanėstą.

₃Todėl anie, nors ir išalkę,

bjaurėdamiesi prieš juos siųstais gyvūnais,

neteko net įprasto noro valgyti,

o šie, trumpai kentėję stoką, maitinosi skanėstais.

₄Reikėjo, kad anuos engėjus ištiktų negailestingas alkis,

o šiems pakako tik parodyti,

kaip kankinami jų priešai.

₅Net tada, kai juos užklupo baisus žvėrių šėlsmas,

ir jie buvo naikinami pasalomis geliančių gyvačių,

tu nepykai iki galo.

₆Tik valandėlę, tik dėl įspėjimo jie patyrė siaubą,

nors turėjo išganantį ženklą,

kad jiems primintų tavo Įstatymo įsaką.

₇Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas

ne per daiktą, į kurį žvelgė,

bet per tave, visų Gelbėtojau.

₈Taip tu įtikinai mūsų priešus,

kad esi tas, kuris išgelbsti nuo visa, kas pikta.

₉Juk skėrių ir musių įkandimai anuos žudė,

ir vaisto jų gyvasčiai išgelbėti nerasta,

nes jie buvo nusipelnę bausmės tokiais kūriniais.

₁₀Bet tavo vaikai nebuvo nugalėti

net nuodingų gyvačių geluonių,

nes tavo gailestingumas atėjo jiems į pagalbą

juos gydydamas.

₁₁Kad atmintų tavo žodžius,

jie buvo sugelti ir greitai išgelbėti,

idant nenugrimztų į baisią užmarštį

ir netaptų abejingi tavo gerumui.

₁₂Iš tikrųjų negydė jų nei žolės, nei pavilgas,

bet tavo, Viešpatie, visa gydantis žodis!

₁₃Tu gyvybės ir mirties Valdovas,

tu nuvedi mirtinguosius prie mirtingųjų pasaulio vartų

ir parvedi atgal!

₁₄Žmogus, tiesa, žudo savo nedorumu,

bet negali sugrąžinti iškvėpto gyvybės alsavimo

ar išlaisvinti mirties paimtos sielos.

₁₅Pabėgti iš tavo rankos niekas negali.

₁₆Anie nedorėliai, atsisakę tave pažinti,

buvo nuplakti tavo rankos galybe,

kankinti neįprastų liūčių, krušos bei perkūnijos

ir visiškai nuniokoti ugnies.

₁₇Nuostabiausia, kad vanduo,

kuris visa gesina,

dar labiau kurstė ugnį,

nes Visata gina teisiuosius.

₁₈Vienu metu liepsna buvo sutramdyta,

kad nesudegintų kūrinių,

siųstų pulti nedorėlių,

idant nedorėliai tai matydami žinotų,

kaip jie ištikti Dievo teismo.

₁₉Kitą kartą net pačiame vandenyje

ji įsiliepsnojo galingiau už save pačią,

kad sunaikintų nedoros šalies derlių.

₂₀Tuo tarpu savo tautą tu maitinai angelų maistu

ir nuolat tiekei jiems duonos iš dangaus,

paruoštos be jų triūso,

labai gardžios ir tinkamos kiekvienam skoniui.

₂₁Maistas, kurį davei,

rodė tavo švelnumą savo vaikams,

nes taikėsi prie skonio to, kuris jį valgė,

ir mainėsi į tai, kas valgančiajam patiko.

₂₂Sniegas ir ledas ištvėrė ugnį netirpdami;

tai įvyko, kad tavo vaikai žinotų,

jog jų priešų derlius naikinamas ugnies,

kuri liepsnoja krušoje ir žaibuoja liūtyje.

₂₃Bet kad būtų pamaitinti teisieji,

ta pati ugnis užmiršo net savo įgimtą jėgą.

₂₄Tarnaudama tau, savo Kūrėjui, kūrinija

nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai,

ir švelnėja tiems, kurie tavimi pasitiki.

₂₅Taip ir tuomet, prie visko prisitaikydama

ji tarnavo tavo visa maitinančiam dosnumui

pagal tai, ko kam reikėjo ir ko kas troško,

₂₆idant tavo vaikai, kuriuos tu, Viešpatie, mylėjai,

žinotų, kad ne derliaus įvairovė maitina žmoniją,

bet tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavimi pasitiki!

₂₇Tai, kas nebuvo ugnies sunaikinta,

vos pašildžius praskubančiam saulės spinduliui, ištirpo,

₂₈idant būtų žinoma, kad dar saulei netekėjus

žmogui reikia keltis tau dėkoti

ir šauktis tavęs auštant,

₂₉nes nedėkingo žmogaus viltis sutirps kaip atšiauri šalna

ir išsilies kaip pamazgos.